Žaidimo terapija yra profesionaliai apmokyto specialisto psichoterapinis darbas su klientais, daugiausia vaikais, naudojantis žaidimais bei menais vietoje arba šalia kalbos, siekiant padėti jiems įveikti emocines, elgesio ir kitokias problemas.

Žaidimo terapija kaip struktūruota, teoriškai pagrįsta vaikų psichoterapijos kryptis Lietuvoje yra nauja. Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje bei kitose šalyse žaidimo terapijos naudojimas sparčiai populiarėja, yra sukurti kvalifikaciniai bei etiniai praktikavimo standartai. Skirtingos psichologinės pakraipos žaidimo terapeutų darbo stilius šiek tiek skiriasi. Aš savo darbe vadovaujuosi į vaiką orientuota, nedirektyvia žaidimo terapijos praktika, tačiau prireikus integruoju ir direktyvius psichologinius metodus.

Naujausi moksliniai tyrimai, taip pat ir neurobiologijos srityje, dažnai patvirtina žaidimo terapijos efektyvumą bei naudą konsultuojant vaikus.

Žaidimus kaip efektyvią komunikacijos ir lavinimo priemonę naudoja daugelis vaikų specialistų, tame tarpe vaikų psichologai, socialiniai darbuotojai, darželio auklėtojos, pradinių klasių mokytojai, logopedai, ergoterapeutai ir net gydytojai ar slaugytojai.

Esminis skirtumas, yra tiksle ir atsakomybės prisiimime. Žaidimo terapijos tikslas yra padėti vaikui, paaugliui ar gal net suaugusiam išspręsti savo psichologines problemas ir siekti savo pilnatvės ar gerovės jausmo, paskatinant asmenybinį augimą, ar visuminę raidą, bei pilnesnį savo vertės pajutimą naudojantis žaidimu kaip priemone. Žaidimo terapeuto darbas yra prisiimti už tai atsakomybę, veikti strategiškai parenkant tinkamiausią individualiam vaikui žaidimo stilių ar metodą ir mokėti argumentuotai pagrįsti kaip būtent šis ar kitas žaidimas ar kitoks užsiėmimas prisideda prie vaiko terapinių tikslų siekimo duotuoju momentu. Tuo tarpu darželio ar mokyklos pedagogo funkcija žaidimus bei kitus mokymo metodus naudoti edukaciniais tikslais. Ir kadangi žaidimas patys savaime turi gydančią galią, puikūs pedagogai, lygiai kaip ir specialistai taip pat gali padėti vaikams. Tik jie bus atsakingi ne už psichologinių problemų palengvinimą, o už konkrečią lavinimo sritį. Žinoma, šios sritys gali persidengti ir labai sėkmingai viena kita papildyti.

Dar vienas skirtumas tarp žaidimo naudojimo lavinimui ir psichoterapijai yra siekis konkretaus rezultato ar produkto. Mokant, lavinant mes siekiame konkrečių tikslų pagerinti tam tikrus įgūdžius, todėl yra tam tikros taisyklės ir nurodymai kaip žaidimas ar meno užduotys turi būti atliktos. Į vaiką orientuotoje žaidimo terapijoje nėra aiškiai apibrėžtų reikalavimų, susijusių su atskirais įgūdžiais ir žaidimais. Vaikui ar jaunuoliui paliekama laisvė ką žaisti, kaip žaisti, eksperimentuoti, keisti, be baimės padaryti ką nors netaip.

Taigi žaidimo terapija – tai ne mokykla ar darželis ir ne specializuota lavinamoji terapija, kaip ergoterapija. Tai struktūruota, teoriškai pagrįsta psichoterapijos kryptis, kuri remiasi vaikų vystymosi ir mokymosi normatyviniais procesais.

Be to, žaidimo terapija skiriasi nuo žaidimų naudojimo psichologiniame konsultavime kaip metodo. Žaidimai terapijoje yra kliento kalba, jo pateikiamas turinys, kurio išreiškimas jau savaime padeda. Bet greta šios esmės, turinio kartais galima naudoti specialius žaidimus ar meno užduotėles lavinti kliento emocinę savireguliaciją, savižyna, bendrą psichologinį atsparumą ar kitokius sugebėjimus, kai yra tam aktualus poreikis. Žaidimo terapeutai naudoja įvairius psichologinės pagalbos metodus, intervencijas, priemones ir užsiėmimus, kurie atitinka vaiko išsivystymo amžių ir jo poreikius.

Taigi atskirų, specializuotų žaidimų ar meno užduotėlių naudojimas yra psichologinis metodas, o žaidimo terapija yra metodų, procesų,  terapinio stiliaus ir santykio su vaiku bei šeima struktūruota visuma.

Žaidimo terapeutas yra praktikuojantis klinikinis specialistas, pabaigęs profesionalius apmokymus, lankęs supervizijas ir asmeninę terapiją.

Gili ir ilgalaikė žaidimo terapija kaip ir suaugusiųjų psichoterapija reikalauja didelės atsakomybės ir profesionalumo, žinojimo bei supratimo kas vyksta terapijoje ir kodėl. Tam reikia ilgai ir intensyviai mokytis specializuotuose kursuose, dalyvauti supervizijose ir praeiti maždaug nuo 90 iki 350 valandų asmeninės terapijos. Žaidimo terapijos kursai yra aukštojo išsilavinimo lygio ir trunka mažiausiai 2 metus. Tik tie žaidimo terapeutai, kurie mokėsi psichoterapijos (min 3 metai), yra kvalifikuoti dirbti su sudėtingomis vaikų problemomis tokiomis kaip traumos, prieraišumo sutrikimai ir smurtavimo išgyvenimai. Po to žaidimo terapeutai nuolat lavina profesinius įgūdžius kaip palaikyti žaidimą ir terapinį kontaktą su vaiku bei jo šeima ar globėjais, tęsia profesinį tobulėjimą bei didina patirtį dirbdami su įvairiomis problemomis ir skirtingomis amžiaus grupėmis.

Žaidimo terapeutas sukuria teigiamą, saugų, palaikomąjį terapinį ryšį su vaiku ir per tai vaikas:

• Įgyja vidinės stiprybės, pasitikėjimo savimi ir savigarbos
• Sumažina savo nerimo lygį ir baimes
• Tampa atsakingesnis už savo elgesį ir išvysto sėkmingesnius veiklos bei problemų sprendimo būdus
• Patiria ir praktikuoja empatiją bei pagarbą kitų žmonių mintims ir jausmams
• Gauna emocinį palaikymą mokantis suprasti savo jausmus, mintis ir elgesį.
• Gali žaisti tokiu būdu, kuris padės jam/jai dar kartą saugiai sugrįžti prie trauminių patyrimų ir iš jų išsilaisvinus, gyventi toliau.
• Išmoksta kaip pozityviau išreikšti ir valdyti savo jausmus bei elgesį.
• Išmoksta naujų socialinių ir santykių mezgimo įgūdžių su savo šeimos nariais
• Gauna palaikymą kaip prisitaikyti gyventi turint mokymosi sunkumų, specialiųjų poreikių ar negalią.
• Įgyja naują supratimą kaip pasaulis veikia ir suintegruoja tai kurdamas teigiamesnį požiūrį į savo pasaulį.

VAIKAS

Į vaiką orientuotoje žaidimo terapijos sesijoje vaikas žaidžia ar veikia tai, ką jis pats pasirenka. Žaidimo kambaryje galioja taisyklė, kad vaikas gali žaisti beveik viską ir tokiu būdu kaip jis ar ji nori, jei tai yra pakankamai saugu. Žaidimas yra natūrali vaiko veikla, o į vaiką orientuotas požiūris, grindžiamas tikėjimu, kad vaikas pats geriausiai žino, kas jam yra ir netgi kaip jam padėti.

Žaidimo kambaryje pamatytumėte platų žaislų, žaidimų ir meno priemonių bei medžiagų asortimentą, kuriais vaikas gali naudotis, jei nori ir kaip nori.

Žaislų ir kitų priemonė įvairovė leidžia vaikui laisviau save išreikšti, nebūtinai tam naudojant kalbą.

ŽAIDIMO TERAPEUTAS

Žaidimo terapeutas irgi žaidžia kartu su vaiku. Bet tuo pačiu jis ar ji remdamasi savo profesionaliomis žiniomis ir patirtimi:

• ‚skaito‘ žaidimą, suvokia jo simbolinę prasmę, atkreipia vaiko dėmesį į jos ar jo pasirinkimus, sprendimus ir veiksmus žaidimo metu.
• Pastebi sunkumus ar užstrigimo vietas ir palaiko bet kokius pasikeitimus, kuriuos vaikas padaro šiose vietose.
• Komunikuoja emocinį palaikymą rodydamas nuolatinį dėmesį
• Perduoda vaikui, kad supranta jo mintis, jausmus ir elgesį
• Palaiko vaiką žaidime tokiu būdu, kad per vaiko simbolinį pasaulio vaizdinį parodomi jo sunkumai, vystomi ir čia pat išbandomi pakeitimai, kurie toliau praktikuojami, kad po to galėtų būti perkelti į realų gyvenimą.

• Žaidimas pats savaime turi terapinių galių. Beto, suteikia daug džiaugsmo ir laimės patyrimo, kuris veikia kaip priešnuodis streso ir problemų sukeltiems sunkiems jausmams.
• Vaikai dažnai nesugeba rasti žodžių apibūdinti savo mintis, jausmus ar savo vidinio bei išorinio pasaulio pojūčius. Kaip vienas iš garsiųjų žaidimo terapeutų G. Landreth’as sako: „Žaidimas yra vaiko kalba, o žaislai yra vaiko žodžiai“.
• Žaidimas leidžia vaikams drąsiau atsiskleisti, suteikia saugų simbolinį atstumą. Žaidžiant tai galima padaryti lengvai ir smagiai, nesukeliant įtampos. Kas ypač aktualu vaikams kurie sunkiau kalba arba yra priešiškai nusiteikę prieš bet kokį psichologinį gydymą.
• Žaidimo terapija leidžia gydyti gilesnius psichologinius lygmenis nei tie, kurie būtų pasiekiami naudojant nepakankamai išvystytus jų verbalinius gebėjimus pokalbių terapijoje.
• Žaidimo terapijoje tam tikru būdu palaikomas žaidimas integruoja abiejų smegenų pusrutulių veiklas, tokiu būdu įgalindamas įveikti netgi gilias, neverbalinio vystymosi laikotarpio traumas.
• Žaidimas įtraukia žaidėją ir atspindi jo psichologinius procesus.
• Žaidimo terapijoje vaikai priimami besąlygiškai, atsižvelgiant į jų psicho-emocinio išsivystymo lygį, kuris nebūtinai atitinka chronologinį amžių.
• Žaidimo terapija paskatina optimalų vaiko augimą bei vystymąsi ir padeda įveikti platų spektrą vystymosi, elgesio bei emocinių sutrikimų.
• Ši terapija stiprina psichologinį atsparumą ir gali kiekvienam vaikui pagelbėti vystytis visapusiškai bei padidinti emocinį intelektą.
• Taigi ji ir ne tik gydo įvairius vaikų psichologinius sunkumus, bet sustiprina bei padeda jų išvengti.
• Jau nuo 1920-ųjų metų, žaidimas buvo naudojamas psichoterapijoje siekiant padėti vaikams geriau išreikšti save.
• Žaidimo terapijos efektyvumas yra pagrįstas moksliniais tyrimais. Daugiau kaip šimto žaidimų terapijos efektyvumo mokslinių tyrimų metaanalizė parodė, kad bendras žaidimų terapijos poveikis svyruoja nuo vidutinio iki aukšto teigiamo lygio (Bratton et. al., 2005; Leblanc & Ritchie, 2001).

• Kiekvienam sveikam ir tipiškai besivystančiam vaikui kaip prevencinė priemonė.
• Vaikams nesiekiantiems sutrikimų lygio, bet turintiems pasikartojančių sunkumų.
• Vaikams kuriems reikia papildomos pagalbos greta pagrindinio gydymo (pvz. vaikai turintys mokymosi sunkumų, negalę ar specialių poreikių).
• Ir vaikams, turintiems diagnozuotų psichikos sutrikimų, pasireiškiančių vaikystėje (TKL).

• Emocijų ar elgesio sunkumai
• Bendravimo ar komunikacinės problemos
• Atsilikęs ar netolygus vystymasis
• Mokymosi sunkumai
• Santykių kūrimo ir išlaikymo problemos
• Šeimos krizės, kaip sunki liga ar skyrybos
• Trauma
• Gedėjimas ar netektis
• Vaikų smurtas, išnaudojimas (fizinis ar seksualinis), nepriežiūra
• Vaiko lėtinė liga ar hospitalizacija
• Prieraišumo ir pasitikėjimu grįstų santykių mezgimo sunkumai
• Įvaikinimas, įtėvių globa ir identiteto problemos.
• Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, dėmesio sutrikimas
• Autizmas ir kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai
• Selektyvus mutizmas
• Nerimas
• Patyčios
• Žemas savęs vertinimas
• Neišvystyti žaidimo įgūdžiai, etc.

•  Sisteminis požiūris: į tėvelius ar globėjus žvelgiama kaip į partnerius siekiant bendro tikslo padėti vaikui. Jie bus palaikomi ir padrąsinami aktyviai dalyvauti terapiniame procese.
• Vaiko mokytojai ir kiti specialistai tokie kaip logopedai gali taip pat būti įtraukti į terapiją.
• Tokiu būdu vaiko išmokti įgūdžiai gali būti perkelti iš namų į platesnes sistemas (kaimynystės, mokyklos ir kt.).

• Žaidimo terapijos apsilankymų (sesijų) skaičius gali skirtis kiekvienu individualiu atveju.
• Terapija reikalauja ilgo gijimo, dažnai šešios ar aštuonios sesijos reikalingos vien tam, kad vaikas sukurtų patikimą ryšį su terapeutu ir apsiprastų su žaidimo kambariu.
• Svarbu įsidėmėti, kad kiekvienas vaikas dirba su savo sunkumais skirtingu greičiu, o terapeutas gerbia bei palaiko individualius vaiko poreikius.
• Paprastai žaidimo terapija reikalauja nuoseklumo ir įsipareigojimo lankytis mažiausiai 12 iki vidutiniškai 20 sesijų (priklausomai nuo sunkumų lygio bei aplinkybių).
• Kai kurie vaikai pagerėja žymiai greičiau, o tuo tarpu kompleksinės ir sudėtingos problemos reikalauja ilgalaikės kelis metus trunkančios psichoterapijos.
• Kai kurie vaikai žaidimo terapijos poveikį pajunta jau po kelių sesijų, kai išnyksta ar sumažėja simptomai, tačiau ilgai išliekantiems vidiniams pokyčiams įsitvirtinti reikalingas laikas. Todėl terapija trunka nuo kelių mėnesių iki metų laiko.
• Dažniausiai žaidimo terapeutas priima vaikus tą pačią savaitės dieną ir tuo pačiu laiku (1 sesija/sav.)
• Kiekviena sesija gali trukti nuo 15 iki 50 minučių individualaus darbo žaidimo kambaryje. Paprastai sesija trunka – 45 minutes.