„Darnūs namai“ specialistai dalyvauja kuriant įtraukiojo bendravimo bei mokymo žaidimus. www.darnus-namai.lt 2019-02-15
Kutenami jaučiame labai skirtingus jausmus: bijome, nors kartu mums smagu. Prancūzų filosofas Renė Descartes manė, kad kutenimas sukelia didžiulę kūno ir dvasios kančią. Viduramžiais tai buvo vienas kankinimo būdų. Kas vyksta smegenyse, kai mus kutena?
Mokslininkai jau daug metų tyrinėja šį fenomeną ir yra pateikę keletą hipotezių, kuriomis bando paaiškinti per kutenimą vykstančius procesus. Pastaraisiais metais psichologiją stengiamasi kuo glaudžiau susieti su neurologijos mokslo atradimais. Tyrimai atskleidė, kad kutenimo sukeltas juokas ir paprastas juokas, nors išoriškai panašūs, turi šiek tiek skirtingą vidinę fiziologiją. Taigi, kas vyksta smegenyse, kai mus kutena? Pačios jautriausios kutenimui vietos (pažastys, šonkaulių sritis ir padai) turi labai daug nervinių ląstelių galūnių. Pakutentos šios vietos siunčia nervinius signalus galvos smegenims, kurios analizuoja ir sprendžia, kaip reaguoti į tam tikrą veiksmą. Smegenyse yra du pagrindiniai centrai, kuriuose ši informacija yra apdorojama: somatosensorinė žievės sritis, kuri analizuoja lytėjimą (kur ir kaip tave kutena), ir juostinio vingio sritis, kuri atsakinga už malonumą. Smegenys reaguoja į kutenimą kaip į sudėtingą refleksinę reakciją, bet mes jos, kitaip nei kitų refleksų, negalime patys sau sukelti. Pasirodo, kad kutenant dalyvauja ir smegenėlės, kurios prižiūri, ar kutenimas yra sukeltas netikėtai ir kito asmens. Jei bandome pasikutenti, smegenėlės tai užregistruoja ir pasiunčia signalą, slopinantį įprastą kutenimo reakciją.
Šis atradimas labai stipriai prisideda prie teorijos, kad evoliuciškai kutenimas išsivystė dėl to, kad jo sukeltas juokas padeda sukurti geresnį tėvų ir palikuonio ryšį. Kutenamas vaikas juokiasi ir tėveliai jam atsakydami irgi ima šypsotis arba juoktis. Abipusis juokas ir šypsena mamai ir kūdikiui padeda mokytis bendrauti, skatina prieraišumą.
Tačiau kodėl, tik pradėjus kam nors kutenti, instinktyviai imame gintis, nors kutenami juokiamės?
Kol kas iki galo vis dar neaišku, kodėl dažnai žmonės kutenimą laiko nemaloniu dalyku ir net vengia, ginasi nuo jo. Neuromokslininkai, remdamiesi naujausiais tyrimų rezultatais, padarė išvadą, kad reakcija į kutenimą yra gynybinis mechanizmas, susiformavęs per evoliuciją. Toks elgesys mums padeda prisitaikyti prie aplinkos. Christine R.Harris pateikė vieną įdomesnių teorijų. Viena vertus, žmonės dažnai ginasi ir sako, kad jiems nepatinka būti kutenamiems, tuo pat metu jie visu savo kūnu siunčia žinutę: „Vaje, kaip man smagu! Daryk taip ir toliau!“ Galbūt kaip tik šis vidinių jausmų ir išorinės išraiškos neatitikimas ir yra pastangos prisitaikyti? Kutenimo sukeltas nepatogumas motyvuoja augantį vaiką lavinti savo kovojimo ir gynybos gebėjimus, panašiai kaip žaidžiant aktyvius fizinius žaidimus. Tiesa, yra ir paprastesnių teorijų, tarkim, kad gintis nuo kutenimo yra per evoliuciją įgyta savybė, skirta apsisaugoti nuo smulkių vabzdžių ir kitų netikėtų puolėjų.
Tarp užsienio mokslininkų vyrauja nuomonė, kad kutenimo nauda arba žala stipriai priklauso nuo kutentojo nuotaikos. Jei šis kutena, siekdamas pakenkti, supykdyti, kutulys sukelia kančią, tačiau jei jis nusiteikęs linksmai, tai ir kutenančiajam tai bus smagus žaidimas, galbūt netgi sutvirtinantis jų tarpusavio ryšį. Ar tai tiesa? Ką apie tai manote?
Taip, aš pritariu šiai nuomonei. Tik patikslinčiau, kad kutenimo nauda labiau priklauso ne nuo kutentojo nuotaikos, bet nuo jo tikslo (pakankinti ar pažaisti?), net ir nuo noro, mokėjimo pajusti vaiką. Pavyzdžiui, net jei labai gerai nusiteikęs tėtis ar mama kutens savo vaiką per daug, nepaisydami jo ir neduodami jam atsikvėpti, gali būti, kad net turint gerų ketinimų gali būti padaryta žala. Pirmiausia, žinoma, žala bus padaryta vaiko pasitikėjimo jaumui savo tėvais kaip saugiais žaidimo partneriais.
Majamio universiteto pediatrijos skyriuje jau kelerius metus atliekamos kutenimo procedūros. Naujagimiams kelis kartus per dieną reguliariai kutenamas penkias minutes. Tokias procedūras atliekančių gydytojų nuomone, kutenant suaktyvėja sensorinės reakcijos ir stimuliuojama galvos smegenų veikla. Kitaip tariant, tokie vaikai užaugę bus protingesni. Kaip kutulys gali nulemti vaiko intelektą?
Intelektas ir sėkminga smegenų veikla nėra taip paprastai nulemiama. Jei taip būtų, mes visi visiškai nesunkiai galėtume tapti genijais. Intelektas daugiausia yra nulemtas genų, bet teigiamai aktyvinamos smegenys paprastai sveikiau funkcionuoja. Nemažai mokslinių tyrimų patvirtina, kad vaikams fizinis artumas, kutenimas ir kiti žaidimai su tėveliais yra ne tik naudingi, bet absoliučiai būtini sveikam jų vystymuisi. Kasdienis suaugusiojo ir vaiko artimas, saugus, su daug juoko žaidimas gali išspręsti daugumą rimtų vaikų elgesio ir emocijų valdymo bėdų, gali net apsaugoti nuo psichikos ligų.
Jei norite, kad jūsų vaikai būtų maksimaliai pagal savo prigimtį protingi ir laimingi, dūkite su jais, žaiskite aktyvius fizinius žaidimus žinoma, nepamirškite ir kutulių.
Kaip žinoti, ar tikrai kutenimas vaikui teikia malonumą? Nors mes matome krykštaujantį ir iš juoko besiraitantį mažylį, galbūt, norėdami gero, įspraudžiame jį į kampą: jis nesijaučia gerai, tačiau juokas – automatinė reakcija į kutenimą, o vaikas nesugeba apsiginti arba pasakyti, kad jam nepatinka?
Kaip matyti, kutenimo prigimtis yra sudėtinga, apimanti ir malonumą, ir truputį kančios. Tačiau mes drąsiai galime pasikliauti per tūkstantmečius evoliucijos susiformavusia reakcija į kutenimą – jeigu ji tokia atsirado, vadinasi, buvo ir yra reikalinga siekiant prisitaikyti prie aplinkos. Pats didžiausias to įrodymas – vaikai ir gyvūnai patys ateina prašyti būti kutenami ir dažnai nori, kad tai būtų kartojama. Tik, aišku, viskam turi būti ribos: duokite vaikui atsikvėpti ir savo kūnu ar balsu pranešti, kiek ir kaip jam patinka būti kutenamam.
Ar gali būti taip, kad tas vaikas, kuris prašo būti pakutentas dar ir dar, galbūt nori tiesiog pabūti kartu su tėvais?
Vaikams patinka ir kutenimo procesas, ir pabūti kartu su tėvais.
Apie aktyvų norą būti kutenamiems įdomių atradimų padarė neurologas Jaakas Pankseppas. Tiesa, jis tyrinėjo ne žmones o žiurkes, tačiau juoko aspektu mes su žiurkėmis turime daug bendra. Jis pastebėjo, kad žiurkės, kurios kutenamos juokėsi, dažnai aktyviai prašydavo tai pakartoti: vos tik ranka sustodavo, jos imdavo dar labiau juoktis ir švelniai žaisdamos kandžioti žmogaus ranką. Buvo padaryta išvada, kad toks žiurkių elgesys rodo jų norą patenkinti bendravimo poreikį. Tačiau buvo ir tokių, kurios nemėgo būti kutenamos ir nesijuokdavo. Šios buvo neurotiškesnės, o mėgstančios, kad jas kutena, besijuokiančios žiurkės buvo draugiškesnės, optimistiškesnės ir atsparesnės įtampai.
Galbūt yra kokios nors taisyklės, kiek laiko maksimaliai galima vaiką kutenti ar kokio ilgio pertraukas reikėtų daryti? Juk kai kurie vaikai įsilinksminę negali sustoti?
Dūkstant ir smagiai žaidžiant su vaiku visko būna, tad nieko nuostabaus, kad vaikas gali taip stipriai įsijuokti, kad jam pačiam bus sunku sustoti. Bet čia mūsų, tėvelių, pareiga – padėti vaikui nurimti, nubrėžiant saugias ribas, ir taip mokyti savireguliavimo, mokyti valdyti savo emocijas. Žaidžiant su vaiku nėra jokių griežtų taisyklių. Pirmiausia todėl, kad visi vaikai yra skirtingi ir vienam reikės daug pertraukų dažnai, o kitam – ilgų pertraukų ir mažai. Vienintelis ir pagrindinis dalykas, ką reikia žinoti ir taikyti, svarbu pajausti savo vaiką, jo vidines ribas, jo vidinį tempą, emocijas ir prisiderinti prie to. Taip mes sukursime saugias žaidimo sąlygas, kurios ypač svarbios, norint, kad kutenimas duotų teigiamos naudos.
Kas gali pakeisti kutulį, jei vaikas jo nemėgsta? Kokie žaidimai?
Vaikui iki 2-3 m. amžiaus tinka bet kokie žaidimai, kuriuos mes žinome nuo senų senovės. Tai ir katutės, ir „Viru, viru košę“, ir „jodinėjimai“ pasisodinus ant kelių. Turbūt nė vienas mūsų neužaugo be slėpynių, gaudynių. Su vyresniais vaikais geriau rinktis tokią veiklą, kuri būtų smagi patiems tėveliams: gaminti kartu su vaiku maistą, šokinėti per balas, statyti antklodžių palapines, kėdžių namelius, voliotis lapuose, žaisti sniego karus (namuose gali žaisti su vatos gumulėliais).
Galima stiprinti ryšį su vaikais, darant jiems smagų nugaros masažą ar tiesiog besivartant kartu lovoje ir įsivaizduojant, kad rankytės – tai mažos pelytės, kurios gyvena po antklode.
Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau jam reikia fizinio kontakto su tėvais. Su didesniu vaiku galima daugiau nuveikti, tačiau ir jiems fizinis kontaktas būtinas. Mama gali pakviesti savo dukterį daryti viena kitai makiažą, masažą, lakuoti nagus, puošti, šukuoti. Berniukai su tėveliais mielai įsitraukia į žaismingas imtynes.
Kutenami vaikai greičiau išmoksta kalbėti
Naujausias amerikiečių mokslininkės Amandos Seidl ir jos kolegų (Purdue University) tyrimas atskleidė, kad lengvas kutulys daro stiprią įtaką vaiko gebėjimui mokytis kalbos. Pastebėta, kad tėvai, kurie kalbėdamiesi su vaiku kartkarčiais juos pakutendavo, padėdavo jiems greičiau iš įvairiausių žodžių ir frazių mišinio atpažinti atskirus žodžius ir juos labiau suvokti.
Eksperimente dalyvavo beveik 50 anglakalbių 4 mėn. kūdikių. Tiriamieji klausėsi įvairiausių paprastų pasakojimų, į kuriuos tyrėjai kartkarčiais įterpdavo beprasmių žodžių, tarkim, dobira. Vienos grupės kūdikiai, kai buvo paminimas beprasmis žodis, buvo lengvai pakutenami tėvų, kiti kūdikiai nebuvo liečiami. Kutenti mažyliai, kitaip nei kiti, netgi tada, kai kutenami nebuvo, po kiekvieno ištarto beprasmio žodžio mažiau ar daugiau sureaguodavo. „Pastebėjome, kad vaikai labai greitai kutenimą susiejo su beprasmiais žodžiais, o tai gali padėti sparčiau mokytis naujų žodžių ir tuo pačiu metu kalbos“, – teigia A.Seidl.
